Sigiada

Kai paukščiai čiulbėjo ir lijo lietus
Paliko mūs Sigis gimtuosius namus
Įsėdo į laivą olandų šalies
Ir išplaukė jūron pagaudyt žuvies.
Beplaukiant jų laivą užklupo staiga,
Audra neregėta, baisesnės nėra!
Štai vėjas baisingas laivelį slapčia,
Pagriebęs jau neša į krantą nakčia.


Audra jau praėjo ir švisti pradėjo
Atsikelia Sigis baisioj nevilty
Patyręs daug skausmo ir baimės kely.
Negali suprasti kur dingo visi.
Šiek tiek pasėdėjo ant kranto, staiga!
Mintis apie mirtį aplankį slapta.

Pašoko įgeltas širdies jis skausmų.
Jis mirti turėsiąs? Negali to būt!
Praėjo kiek laiko ir jūra ryte
Parodė jam laivą, o gal tai migla?

Mūs Sigis regėjimo buvo kraupaus
Pradėjo jis rėkti balsu ne žmogaus.
Štai laivas atplaukia. O aukštas dangau!
Ką atneši man, ar aš to prašiau?

Tai buvo piratai grobikai pikti
Jie vėliavą juodą nešiojos širdy.
Pateko į laivą piratų baisių
Jų vadas nemėgo bailiųjų žmonių.
Patiko piratams Sigito drąsa
Laive jį vadino Baltąja Dvasia.
Bet Sigis mūs buvo visai nežiaurus
žudyt negalėjo, neleido dangus.

Vis laukė progos, kad piratus baisius
Išmėtys į jūrą už blogus darbus.

Pasisekė Sigiui, net laivas braškėjo.
Sulaukė baisūnai kerštingos lemties
Paplaukios po jūrą, pavalgys žuvies.
To jie nusipelnė už kvapą mirties.

Pagriebęs jis vairą į delnus tvirtai
Nusprendė tėvynėn pargrįžti tikrai.
Pabodo bastytis pasaulio kampais
Tėvynėj juk laukia žmona su vaikais.

Štai priplaukė salą stačiausiais krantais
Pamatė sireną šviesiausiais plaukais.
Jos krūtys kaip auksas spindėjo gražiai
Sigitai, Sigitai gal jau pamiršai?
Juk žmoną namie palikai su vargais
Į jūrą ji žiūri kasdien su vaikais.

Atsiminė Sigis gimtuosius namus
Bala jos nematė neverta užtrukt.
Pargrįžo Sigitas gimtuosiuos namuos
Vaikai jį pamatę pastrykt už mamos
Apžėlė mūs Sigis svetinguos kraštuos
Jau nieks nematys jo žilosios barzdos.


(parašė Gedas mokyklos laikais)